Apie škudžių veislę

Škudžių veislės avys – taip pat žinomos Mozūrų avių bei ūkininkų avių vardu – priklauso Šiaurės trumpauodegių avių grupei. Jos kilusios iš Rytų Prūsijos, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių. Škudžių veislės avys priskiriamos vienai seniausių avių veislių. Kaip ir šiurkščiavilnėms Pomeranijos avims, joms dėl karų ir žmonių tremties iš jų tėvynės Lietuvos, Rytų Prūsijos ir Pamario grėsė išnykimas. Tik keletas šių gyvūnų buvo išgelbėti po 1945-ųjų. Škudžių veislės avių išliko apie 160. Šiandien jų yra apie 5000, ir vis dėlto šios veislės avių populiacijai gresia išnykimas.
Tai smulkios avys, turinčios pleišto formos galvą, šiurkščią vilną ir įvairaus ilgio ragus. Avinų ragai sraigės formos, gerokai nutolę nuo žandikaulio, o ragų smaigaliai truputį palinkę į išorę. Avinams būdingi ilgi šiurkštūs plaukai krūtinės ir kaklo srityje. Visoms avims charakteringa akių vokų ir snukučio galo pigmentacija. Avių vilna dažniausiai balta, rečiau pasitaiko juoda arba ruda.
Avių ruja nesezoninė, o pirmą kartą kergiamos 10–16 mėn. amžiaus avys.
Produktyvumo duomenys:
Avių grupės
Avies svoris kg
Prikirpta vilnos kg
Veisliniai avinai
40–50
2,0–2,5
Ėriavedės
30–40
1,2–2,0
Metiniai avinukai
30–40
1,5–2,0
Metinės avytės
25–35
1,0–1,8

Vislumas – 130–180%.
Skerdenos išeiga – 37–40%.
Prieaugis per parą – 70–110 g.

Škudžių veislė laikoma viena seniausia – aborigenine veisle ir amžiams bėgant mažiausiai pakitusia ir išlaikiusia savo gryną genetinę liniją grynakraujų avių veislių pasaulyje, nes ankstyvieji keleto tūkstančių metų senumo istoriniai tekstilės radiniai Baltijos regione (Rytų Prūsijoje, Lietuvos teritorijoje ir kitose Baltijos šalyse) patvirtina, kad tuometinė šios veislės vilna tapati šiandieninei.
Kaip ir šiurkščiavilnėms Pomeranijos avims dėl karų ir žmonių tremties iš jų tėvynės Lietuvos, Rytų Prūsijos ir Pamario škudėms grėsė išnykimas, ir po antrojo pasaulinio karo buvo belikusi tik viena kita šios veislės avis, nors dar 1930 m. jų buvo priskaičiuojama iki 70000. Tiktai dėka keleto entuziastų avių augintojų Vokietijoje, buvo pamažu atkurta gyvybinga populiacija iš išlikusių 160 vnt. škudžių avių, rastų ir atgabentų iš Lietuvos ir dar kelių vietų Baltijos regione.
Šiuo metu Škudžių priskaičiuojama apie 5000, daugiausia jos auginamos Vokietijoje, Šveicarijoje, Olandijoje. Tai labai nedidelis skaičius gyvybingai populiacijai išlikti ir egzistuoti, tad vis dėl to, šios veislės avių populiacijai vis dar gresia išnykimas. Škudės yra įtrauktos į Vokietijos Senų ir nykstančių gyvūnų veislių organizacijos sąrašą(GEH), į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką, įsteigtą prie FAO (Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija) ), taip pat – į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą ir pripažinta saugotina ir nykstančia veisle.
Škudžių avys, gyvenusios tūkstančius metų Baltijos regione puikiai prisitaikė prie šiam kraštui būdingo klimato ir yra nepriekaištingai atsparios klimato veiksniams, ligoms, neišrankios maistui. Atšiaurios klimatinės sąlygos amžiams bėgant suformavo ir ypatingą Škudžių vilnos struktūrą. Šių avių vilna yra šiurkščiavilnė, nevienarūšė. Ją sudaro: trumpi pūkiniai plaukai, labai plonas vilnos pluoštas ir ilgi akuotiniai plaukai. Trumpi plaukai, priklausomai nuo gyvulio savijautos, reguliuoja oro tarpus tankiame vilnos sluoksnyje, o ilgieji akuotiniai plaukai apsaugo nuo lietaus ir sniego.
Škudės būna baltos, juodos ir, rečiau, rudos spalvos. Maišytų spalvų avys dabar nėra pageidautinos ir tokios negali būti naudojamos reprodukcijai, nors anksčiau, kaip mini istorija, jų buvo auginama ir margų.
Avinų ragai yra masyvūs, sraigės pavidalo, patelės gali būti beragės ar su ragų užuomazgom, kartais – su mažais riestais ragais. Mažos škudžių veislės avių uodegytės ir mažos ausys – tai apsauginės adaptacijos formos, įtakotos atšiauraus jų kilmės regiono klimato.
Škudžių veislės ėriavedžių svoris yra apie 30-40 kg., avinų apie 35-50kg., aukštis ties gogu- 45-60 cm.– tai mažiausia avis Centrinėje Europoje. Juk šios aborigeninės avys ir nėra selekcijos ištobulintos patenkinti ūkiškus mėsos ar vilnos pramonės poreikius, tai, tiesiog, nedidelio svorio ir ūgio puikios kraštovaizdžio tvarkytojos ir puoselėtojos.
Škudžių avys niekada nebuvo veisiamos ar bandomos mišrinti remiantis ekonominiais kriterijais. Pagrindinis Škudžių privalumas buvo ir tebėra jų išlaikytas pirminis genetinis grynakraujiškumas, gyvybingumas, nereiklumas, išskirtinis atsparumas tiek klimatinėms sąlygoms, tiek ligoms ir parazitams, bei prisitaikymas prie esamų aplinkos bei mitybos sąlygų. Kai kur jos taip ir vadinamos – kraštovaizdžio avimis. Škudės dėl savo maitinimosi įpročių ir nereiklumo idealiai tinka pievų, ganyklų nuganymui ir teritorijų priežiūrai, jų ekologinis privalumas yra sugebėjimas įsisavinti palyginti didelį racioną skirtingų augalų rūšių, gerai nugraužiama žolė, kai neieškoma, visų pirma, tik tokios pat vegetacinės būklės augalų. Škudės mielai graužia netgi krūmokšnius ar tokias piktžoles kaip ūsnys, renka nukritusius medžių lapus – daugelis avių veislių tai tiesiog ignoruotų. Žiemos metu be šieno svarbu yra papildyti jų maisto racioną ir lapuočių, spygliuočių šakelėm ar stiebais – būtina užtikrinti pluoštinės žaliavos poreikį šaltuoju metų laiku. Dėl jų santykinai mažesnio svorio, atitinkamai reikalingas ir mažesnis pašarų kiekis, lyginant su kitų veislių avimis.
Kadangi škudės yra mūsų klimato, mūsų baltiško krašto avis, tad ir joms laikyti mūsų krašte nereikia jokių šiltų tvartų ar statinių – pakanka tiek vasarą, tiek žiemą Škudes laikyti lauke, joms įrengus sausą nuo vėjo apsaugotą stoginę.
Škudžių avys būdamos aborigenine, grynakrauje avių veisle, turi nemažai panašumų su laukinių gyvūnų elgsena – stiprus bandos instinktas, aštri ir greita reakcija į aplinką ir dirgiklius, hierarchija ir pomėgis bendrauti bandos viduje. Taip pat joms būdingas ilgaamžiškumas, lėtesnis augimas, vislumas, stiprus motinystės instinktas.
Teigiama, jog škudžių veislės avys gali išgyventi net iki 25 metų. Škudžių ruja yra nesezoninė, tai reiškia, kad jos gali ėriuotis beveik bet kuriuo metų laiku. Škudžių veislių avims ėriuojantis nereikalinga avių augintojo pagalba, kuri reikalinga daugeliui kitų veislių avims. Po maždaug 5 mėn. trukusio nėštumo, šios avys atsiveda 1-3 vikrius ir gyvybingus ėriukus. Šiai veislei būdinga šilta vilna avies papilvėje apsaugo naujagimius ėriukus ir esant dideliems šalčiams. Nors škudės gali ėriuotis ir prie -20 C, tačiau geriau yra suplanuoti ėriavedžių kergimą taip, jog ėriukus atsivestų jau dideliems šalčiams pasibaigus pavasario pradžioje apie jorę, kai jau neužilgo pradeda žaliuoti žolė, o toks pavasarinis maitinimasis pirma žaluma maitinančioms ėriavedėms yra labai naudingas, kas įtakoja ir ėriukų geresnį išsivystimą bei jų stiprumą.
Prisipratinus šias avis jos yra jaukios, draugiškos, ėda iš rankų, tačiau bet koks staigus judesys ar staigus dirgiklis priverčia jas staiga atitinkamai sureaguoti – dažniausiai bėgti. Ilgesnį laiką išbuvusios be kontakto su žmogumi, škudės gali vėl tapti atsargesnėm, tarsi „sulaukėja“.
Ypač vertinga ir sveika yra škudžių mėsa. Dėl savo ypatingo maitinimosi raciono, lėto augimo ir „pusiau laukinio“ būdo, šių avių mėsa yra liesa, neturi lajaus kvapo, turi daug nesočiųjų riebiųjų rūgščių.Vokietijoje, kur šiuo metu Škudžių auginama bene daugiausia, šių avių mėsa yra laikoma delikatesine ir vertinama kaip laukiena. Nors dėl nedidelio ūgio ir svorio škudės avies skerdienos išeiga ir nusileidžia kitoms avims, tačiau tokiomis mėsos savybėmis pasižymi reta kuri veislė.
Škudžių vilna tinka ir velti, ir verpti, žavi savo natūraliomis spalvomis ir į mocheros vilną panašiu žvilgesiu, o pati vilna, priklausomai nuo avies, gali būti ir tiesi, o gali būti ir susiraičiusi į sruogeles. O tai labai vertina vilnos velėjai.
Šiuo metu Lietuvoje auginama apie 350 škudžių veislės avių. Šios avių veislės augintojai yra susibūrę į Lietuvos Škudžių avių augintojų asociaciją, kurios tikslas yra suvienyti pastangas šios Lietuvos kultūrai, istorijai ir tautiniam paveldui svarbios lietuviškų avių populiacijos išsaugojimui ir gausinimui, bei suburti kuo didesnį bendraminčių ratą, norinčių jas auginti ir tuo prisidėti prie škudžių veislės avių sugražinimo į jos kilmės šalį, jos ekonominės ir mokslinės vertės didinimo.
Tačiau tenka apgailestauti, jog Škudžių veislė vis dar nėra įtraukta į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą, bei Lietuvos tautinio paveldo produktų registrą, tuo neužtikrinant valstybinės apsaugos ir globos šiai senai ir retai avių veislei.